BLOGas.lt
Lėktuvų bilietai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viskas grįšta ratu

Galbūt kai kurie tai jau skaitėt. Galbūt kai kurie matys pirmą kartą, bet kokiu atveju tai istorija.

Flemingas

    Jo
pavarde Flemingas. Jis buvo varganas skotas fermeris. Viena diena, kai
jis keliavo po darbo namo, isgirdo pagalbos sauksma.

Pelkeje
skendo berniukas. Fermeris mete savo irankius ir bego gelbeti vaiko.
Sis jau iki liemens buvo ismukes purve ir is visu jegu bande
issikapanoti is klampynes. Jo jegos seko, o rezultatu nebuvo. Fermeris
padejo berniukui.

Jei ne jis, vaikinas butu amziams prasmeges klampyneje. Kita diena, pro sali vaziavo puosni didiko karieta ir… sustojo fermerio kieme!

Is
karietos islipo didikas ir kreipesi i fermeri. Tai buvo to isgelbeto
berniuko tevas. Jis norejo uzmoketi fermeriui uz sunaus isgelbejima,
bet pastarasis atsisake uzmokescio. Tuo pat metu tarpduryje pasirode
fermerio sunus.

  ,,-Ar tai tavo sunus?”- paklause didikas.

 ,,- Taip, mano.”- atsake fermeris.

 ,,-
Sudarykime sanderi.- sako didikas. As paimu tavo sunu savo globon ir
kartu su savuoju leidziu i mokslus. Jis gaus issilavinima ir niekada
nepadarys gedos savo tevui”

Fermerio Flemingo sunus baige
geriausia tais laikas Londono sventos Marijos medicinos mokykla ir tapo
zinomas kaip seras Aleksandras Flemingas, atrades penicilina. Po metu,
jo mokslu draugas, tas pats is pelkes isgelbetas vaikinas susirgo
plauciu uzdegimu, pneumonija. Ir kas jam si karta isgelbejo gyvybe?
Penicilinas…. Koks buvo didiko vardas?

Winstonas Cercilis.

Liaudies
ismintis sako: viskas eina ratu. Viskas grizta mums atgalios. Tai
draugystes savaite. Tiesiog issiusk tai savo daugams,kad jie zinotu,
jog jie tau svarbus. Kad jie zinotu, jog viskas eina ratu ir  sugrizta.
As linkiu , kad tavo pinigineje visada slametu banknotai, kad

kas
ryta tave pazadintu saules spinduliukai, kad kiekvienas lietus
pasibaigtu vaivorykste, kad tave suptu tik geri draugai, kad Dievas tau
duotu stiprybes ir palaiminima.

 

Viskas grizta

Rodyk draugams

“Prieš parskrendant į Žemę”

Kaip dažnai mes sakom sau, kaip mums blogą gyventi, kaip mus nuskriaudė likimas. Kažkaip išgirdęs tuos žodžius prisimenu filmą “Prieš parskrendant į Žemę”. Vaikų akyse matėsi toks noras gyventi, sugebėjimas džiaugtis trumpomis akimirkomis, kai jis jaučiasi gerai. Paprastas vaiko žaidimas kai laužomas pagaliukas ir kadras kai jam daroma chemoterapiją, bet jie kabinosi į gyvenimą. O ar pagalvojate, kaip jaučiasi žmogus vieną rytą pramerkęs akis ir nebematydamas pasaulio. O kaip žmogus kuris po kraupios avarijos lieka invalidu. Mes tiek daug nematome. Taip dažnai keikiame šį gyvenimą. Atsigręžk… Juk tu vaikštai, kalbi. Gal ir nesirengi taip gerai kaip tavo draugai. Gal ir ne kiekvieną dieną gauni maisto kąsnį. Bet tu sveikas. Reiškiu pagarba žmonėms, kurie atsitikus nelaimei nenuleidžia rankų ir toliau gyveną kaip gyvenę. Juk laikas nesustoją tą akimirką, kai tu apakai, apkurtai ar tapai luošas. Pagalvok, juk ne tau vienam skauda. Skauda ir žmonėms, kuriems tu brangus. Atsikelkim ryte ir pasakykim: - Ačiū, kad gyvenu!!!! Juk vieną minutę gali viskas ir pasikeisti. Nelinkiu to niekam.

Rodyk draugams

Auksinės mintys

Kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų, reikia tylėti ir nieko nedaryti.

Jei tave jau trečią dieną darbe lenkia miegas, tai vadinasi šiandien TREČIADIENIS.

Jei žmogus tiksliai žino, ko nori, vadinasi jis arba labai daug žino, arba labai mažai nori.

Sąžinė – tai plonas balselis, prašantis nedaryti to, ką ką tik padarei.

Susitaikyk su tuo, kad vos tik prisėdi padirbėti, tuoj kas nors ir pažadina.

Jei atsirado noras dirbti, palauk – praeis.

Niekad neprasidėk su kiaule. Abu išsiterliosit, ir kiaulė liks patenkinta.

Šviesa sklinda greičiau, nei garsas. Todėl kai kurie žmonės atrodo tikri šviesuoliai, kol neprasižioja.


Aš ketinu gyventi amžinai. Kol kas neblogai einasi.

Teoriškai nėra skirtumo tarp teorijos ir praktikos, bet praktiškai – pasitaiko.

Pasakyk man, ko nori, ir aš pasakysiu, kaip be to apsieiti.

Mėgstu galutinius darbų užbaigimo terminus. Jie taip smagiai švilpia pralėkdami !

Kuo dažniau šypsokis. Žmonės iškart ims spėlioti, ką turi omenyje.

Nesistenk būti nepakeičiamas: jei tavęs nepakeis, tai negalės ir paaukštinti.

Kiekvienas darbas vertas, kad jį atliktų kas nors kitas.

Darbas mane užburia……galiu ištisas valandas sėdėti ir žiūrėti į jį.

Man ne 40……man 18 plius 22 metai patirties.

Patirtis - tai toks daiktas, kuris atsiranda iškart po to, kai buvo reikalingas…

Nemėgstu sėdėti be darbo. Be darbo aš mėgstu gulėti.

Kas moka – daro, kas nemoka daryti – moko, kas nemoka mokyti – vadovauja.

Sociologiniai
tyrimai rodo, kad jei į bet kurią sociologinę apklausą įtrauksite
atsakymo variantą „Eik š… !”, tai 87% respondentų pasirinks būtent šį
atsakymą.

Jei jums užtenka pinigų, vadinasi trūksta vaizduotės.

Išminuotojas klysta dukart. Pirmą kartą – pasirinkdamas profesiją.

Jei
pabandytume sukurti tylų, pigų, kompaktišką, elektros neeikvojantį
dulkių siurblį, neturintį tokių nepatogių dalių, kaip laidai ir oro
žarnos, išeitų paprasčiausia šluota.

Ne piniguose laimė. Laimė - kai jie nesibaigia.

Kad ir kiek su viršininku ginčysies, dirbti vis tiek reiks tau.

Visi žmonės kilo iš beždžionių, tik kinai iš triušių.

Pasirodo visi dinozaurai buvo vienodi, tik archeologai ju griaucius skirtingai surinkdavo.

Jei nerandi išėjimo, išeik pro įėjimą.

Jei nerandi išeities iš padėties, pakeisk padėtį!

Rodyk draugams

Paukštis sulaužytais sparnais





Ir mes
norim b
ūti paukščiais,

Skraidyt aukštai

Patirti laisvę

Aukštai danguje.

 

Deja,

Mes tik žmonės.

Ir lasivės tikros nepajusim niekada.

 

Gal kartais tik meilė

Sugriauna sienas

Bet tik trumpam

Ir iškėlus aukštai

Mus trenkia žemėn.

 

Skauda.

Dabar aš Ikaras

Kuris saulėj išlydęs sparnus

Trenkės žemėn.

 

Sulaužyti sparnai.

Bekraščiai toliai.

Ir toks vienišas dikynėj plačioj.

 

Sudie. Aš jau išeinu.

Palikdamas spengiančią tylą

Ir klausimų daug neužduotų.

 

Tik žmonės skraidykit

Juk meilė maloni.

Tik tada mes jaučiames laisvi.

Rodyk draugams

Neberandu savęs

Pasimečiau. Jaučiuosi kaip žmogus papuolęs į labirintą. Nežinau kas aš esu, ko noriu (na ko noriu aš daugmaž žinau, deja tai tik svajonės). Baisiausia, kad aš nebe toks koks buvau. Nebepažįstu savęs. Nekaltinu nieko. Pats toks tapau. BEt kaip noriu atrasti senąjį AŠ. Gal kada pavyks?

Rodyk draugams

tai kaip aš jaučiuos

Salomėja Nėris

LAKŠTINGALA NEGALI NEČIULBĖTI

Kai po šalnų pradės žydėt alyvos, 

Lakštingala negali nečiulbėti... 

Tegul griuvėsių akys dar negyvos, 

Te vieškeliai išmalti ir duobėti,

Ir kvapas parako, lavonų 

Dar tebetvyro ant plikų dirvonų…

Išlyginsim kelius, užsėsime laukus. 

Gimtasis židinys bus vėl jaukus.

O aušros vasaros ankstyvos 

Mūs darbštumu turės stebėtis.

Jau šalnos baigiasi. Žydės alyvos... 

Lakštingala negali nečiulbėti.

Maskva, 1944.IV.13

KAD IR KAIP MANIM NETIKI, BET AŠ TAVE GERBIU IR MYLIU. TU MANO PASAULIS KURIAME AŠ JAUČIUOS SAUGUS. IR NORIU NUMIRT LAIKYDAMAS TAVO RANKĄ SAVOJOJE.

Rodyk draugams

Trečia naktis be miego

Po truputį zombėju. Paskaičiavau per trys paras grubiai miegojau 12val. Įdomus jausmas. Bet kartu ir gerai daugiau laiko apmąstyti viską ir padaryti išvadas. Pratęsiu vakarykštes mintis. Šiandie pakalbėsiu apie toleranciją. Toleruoju viską, bet ir tai kartais pasiduodu minios įtakai. Juokiuosi iš žmogaus aprangos ar mastymo. Bet iš tikrųjų juk kiekvienas žmogus turi turėti pasirinkimo laisvę elgtis taip kaip jam patinka. Juk kiekvienas esam asmenybė. Nepripažįstu ne tolerancijos. Smerkiu. Bet kaip ir vakar sakiau reikia atleisti ir tokiems žmonėms. Lai elgiasi taip kaip elgiasi čia jų problemą

Rodyk draugams

Bemiegės naktys

Jau antra naktis beveik be miego. Užmerki akis, guli… Ir taip iki ryto. Jei netyčia snūstėli prabundi išpiltas šalto prakaito. Nežinau net kodėl. Bet tai puiki proga viską apgalvoti. Gal dabar palaikysit mane kvailu, bet nutariau keist gyvenimą ir pradėt nuo savęs. Visada sakome, kad pasaulyje daug blogio. Bet ar patys ką nors darome, kad jo būtų mažiau. Gal pradėkim pasaulį keist pirmiausia nuo savęs. Tapkim tolerantiškesniais. Nekartokim kas antrą žodį, kad nekenčiame. Juk neapykanta tik žaloją mūsų sielas, juk neveltui sakoma nekask duobės kitam, nes pats įkrisi. Kai link blogo viskas bumerangu gali grįžti tau pačiam. Atleiskim kitam, nes jis nežino ką daro. Kiek šiose žodžiuose teisybės. Visada nubaudžia likimas tą, kuris darė blogą tau. Ratas sukasi. Padarei gerą darbą, jis grįžta su kaupu. Ryte nusišypsokime sutiktam žmogui, gal jis pažiūrės į tave nustebęs, o gal po kurio laiko ir jis nusišypsos ir štai jau dvi šypsenos. Vakare eidami matome kokie žmonės pavargę po dienos darbų. Nusišypsokim ir jiems. Juk šypsena gydo mus. Kaip malonu kai žmogus šypsosi. Šypsenoje tiek gėrio, tiek palaimos. Neskriauskime ir savosios gamtos. Juk ji mums suteikia deguonį. Išeikite brėkštančios saulės pasitikti, pasinerkite basom į rasą. Tai toks malonumas. Visi mes užsidarėme mieste, kvadratinėse dėžutėse ir vis toliau tolstame nuo gamtos. Laikas keisti save. Gal nesugebėsim pakeisti pasaulio, bet jei nors 1mln. žmonių pakeis save tai jau bus daug.
Atleiskime vienas kitam. Pyktis žudo.

Rodyk draugams

Sentencija

tai ką draugė pasakė apie mane

“…o kai kuriu akyse ziba ypatinga ugnis. Ir nebus jiems viskas taip paprasta gyvenime.”  E.M.Remarkas

Rodyk draugams

Palikimas

Darbe tiek daug dar likę jos. TAi ir jos palikimas kažkada nupieštas ant dulkinos reklamos. Kaip suspaudė širdį ir nusviro rankos. Draugavau su pačiu nuostabiausiu žmogumi ir jį praradau. Nieko daugiau negaliu kaltint tik save. Esu begalvis asilas.

Rodyk draugams