BLOGas.lt
Lėktuvų bilietai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viskas grįšta ratu

Galbūt kai kurie tai jau skaitėt. Galbūt kai kurie matys pirmą kartą, bet kokiu atveju tai istorija.

Flemingas

    Jo
pavarde Flemingas. Jis buvo varganas skotas fermeris. Viena diena, kai
jis keliavo po darbo namo, isgirdo pagalbos sauksma.

Pelkeje
skendo berniukas. Fermeris mete savo irankius ir bego gelbeti vaiko.
Sis jau iki liemens buvo ismukes purve ir is visu jegu bande
issikapanoti is klampynes. Jo jegos seko, o rezultatu nebuvo. Fermeris
padejo berniukui.

Jei ne jis, vaikinas butu amziams prasmeges klampyneje. Kita diena, pro sali vaziavo puosni didiko karieta ir… sustojo fermerio kieme!

Is
karietos islipo didikas ir kreipesi i fermeri. Tai buvo to isgelbeto
berniuko tevas. Jis norejo uzmoketi fermeriui uz sunaus isgelbejima,
bet pastarasis atsisake uzmokescio. Tuo pat metu tarpduryje pasirode
fermerio sunus.

  ,,-Ar tai tavo sunus?”- paklause didikas.

 ,,- Taip, mano.”- atsake fermeris.

 ,,-
Sudarykime sanderi.- sako didikas. As paimu tavo sunu savo globon ir
kartu su savuoju leidziu i mokslus. Jis gaus issilavinima ir niekada
nepadarys gedos savo tevui”

Fermerio Flemingo sunus baige
geriausia tais laikas Londono sventos Marijos medicinos mokykla ir tapo
zinomas kaip seras Aleksandras Flemingas, atrades penicilina. Po metu,
jo mokslu draugas, tas pats is pelkes isgelbetas vaikinas susirgo
plauciu uzdegimu, pneumonija. Ir kas jam si karta isgelbejo gyvybe?
Penicilinas…. Koks buvo didiko vardas?

Winstonas Cercilis.

Liaudies
ismintis sako: viskas eina ratu. Viskas grizta mums atgalios. Tai
draugystes savaite. Tiesiog issiusk tai savo daugams,kad jie zinotu,
jog jie tau svarbus. Kad jie zinotu, jog viskas eina ratu ir  sugrizta.
As linkiu , kad tavo pinigineje visada slametu banknotai, kad

kas
ryta tave pazadintu saules spinduliukai, kad kiekvienas lietus
pasibaigtu vaivorykste, kad tave suptu tik geri draugai, kad Dievas tau
duotu stiprybes ir palaiminima.

 

Viskas grizta

Rodyk draugams

“Prieš parskrendant į Žemę”

Kaip dažnai mes sakom sau, kaip mums blogą gyventi, kaip mus nuskriaudė likimas. Kažkaip išgirdęs tuos žodžius prisimenu filmą “Prieš parskrendant į Žemę”. Vaikų akyse matėsi toks noras gyventi, sugebėjimas džiaugtis trumpomis akimirkomis, kai jis jaučiasi gerai. Paprastas vaiko žaidimas kai laužomas pagaliukas ir kadras kai jam daroma chemoterapiją, bet jie kabinosi į gyvenimą. O ar pagalvojate, kaip jaučiasi žmogus vieną rytą pramerkęs akis ir nebematydamas pasaulio. O kaip žmogus kuris po kraupios avarijos lieka invalidu. Mes tiek daug nematome. Taip dažnai keikiame šį gyvenimą. Atsigręžk… Juk tu vaikštai, kalbi. Gal ir nesirengi taip gerai kaip tavo draugai. Gal ir ne kiekvieną dieną gauni maisto kąsnį. Bet tu sveikas. Reiškiu pagarba žmonėms, kurie atsitikus nelaimei nenuleidžia rankų ir toliau gyveną kaip gyvenę. Juk laikas nesustoją tą akimirką, kai tu apakai, apkurtai ar tapai luošas. Pagalvok, juk ne tau vienam skauda. Skauda ir žmonėms, kuriems tu brangus. Atsikelkim ryte ir pasakykim: - Ačiū, kad gyvenu!!!! Juk vieną minutę gali viskas ir pasikeisti. Nelinkiu to niekam.

Rodyk draugams